„Laumės dvaro“ apylinkėse – daugybė paslaptingų, sakmėmis apipintų, pagonybės laikus menančių vietovių: Laumės akmuo Varputėnų miške, Martyno akmenys Skaistgirio miške, Velnio širdis (Urkuvėnų akmuo), Laumakių viensėdis, Kipškalnis, Kipšų dvaras, Velnio takas (ozas), Laumės ozas.
Greta buvo vadinamieji „Milžinų kapai“ – senojo geležies amžiaus Vizdergių–Papelkių pilkapynas (tyrinėtas1884-1885 m. ir 1972-1973 m.) ir XV-XVI a. senkapis (tyrinėtas 1973 m.).

Žaigis – kairysis Ventos intakas (ilgis 3,6 km; kai kas vadino Žaige, Žaiginiu), tekantis „Laumės dvaro“ laukų slėniu. Su šiuo upeliu susijusi štai kokia sakmė:
„Kipšiuose* seniau gyvenęs velnias. Vieną sykį jis panorėjęs sužinoti, kur įteka Žaigio upelis. Beeidamas paupiu jis priėjęs Ventą, mat Žaigis įteka į Ventą ties Laumakių dvaru. O Laumakiuose gyvenusi laumė. Kipšas pamatęs laumę ir ji jam labai patikusi. Bet vaikščioti į Laumakius jam kliudė balos. Todėl jis sugalvojo pasitaisyti kelią. Nulėkęs į pragarą pasiėmė maišą, tada nuėjęs prie Palangos prisisėmęs žvyro su smėliu ir dar vieną labai didelį akmenį įsidėjęs į maišą, – manęs jį Paventy pasidėti. Kai grįžęs, jau buvę tamsu, bet kipšas vis tiek buvęs pasiryžęs tą naktį supilti kelią. Žaigio paupiu buvę klampu eiti, ir jis kiek pasukęs dešinėn. Beeinant maišas prakiuręs ir smėlis išbiręs, o kur akmuo uždengdavęs maišo skylę, ten mažiau birę, todėl ir kalnas gavęsis su pertrūkiais. O kai kritęs akmuo, tai kipšas išgirdęs ir atsisukęs pažiūrėti, bet smėlio jau mažai buvę, ir tuo tarpu pragydęs gaidys. Velnias ir dabar likęs tuose kalnuose vaidentis.“

*Kipšiai – buvęs viensėdis 1 km į šiaurės vakarus nuo Saulučių, 7 km į pietvakarius nuo Micaičių.

Apie šiuos „kalnus“ (Varputėnų ozą), Kipšius ir kipšą, Laumakius ir laumę yra įvairių padavimo versijų:
„Kipšių dvare gyvenęs kipšas. Pildamas iš maišo, kišenių ar skrybėlės žvyrą, jis nutiesė per pelkes kelią pas išrinktąją – Laumakiuose gyvenančią laumę, kad galėtų pas ją nukakti greitai ir patogiai.“
O dar „Įsimylėjusiam kipšui laumė esą tarusi: „Jei tu man tiesiog per ežerą nupilsi kelią bažnyčion važiuoti, aš už tavęs tekėsiu“. Velnias taip stengęsis, kad net širdį pametęs.
Arba „Laumė pažadėjo ištekėti už velnio, jei šis nuties iki jos kelią. Nelabasis taip ir padarė – vis nešė akmenis. Vieną didelį akmenį nunešė iki pat laumės, o paskutiniojo nespėjo nunešti, nes gaidžiai užgiedojo. Akmuo perplyšo kaip velnio širdis.“

Dar kituose sakmių variantuose laumė esą mirusi ir velniui dėl to plyšusi širdis. Dabar toji širdis guli Varputėnų miške (minėtasis skilęs Urkuvėnų akmuo – sudaužyta Velnio širdis).
Kipškalnis – vietovė Saulučių kaime, žyminti nedidelę nuokalnę, kurios viršuje pastatytas didelis medinis kryžius. Anot sakmės, Kipškalnio piliakalnis esą atsiradęs po to, kai švedai šioje vietoje žemėmis užpildami palaidojo bažnyčią. Švedus vietos gyventojai praminę kipšais, o jų supiltą kalną – Kipškalniu. Pasakojama apie čia pasirodančius vaiduoklius: vyrą, važiuojantį juodais arkliais, baltai apsirengusias moteris, kurios seka iš paskos einant pro Kipškalnį, karietą su keturiomis baidyklėmis, netikėtai kylančius viesulus, sūkurius ir kitokius baugius reiškinius.
Tačiau švediškoji kalno kilmės versija turbūt gerokai „jaunesnė“ už velniškąją (kipšo), mat nuo Kipškalnio ir Kipšų dvaro (viensėdžio) būtent ir prasideda minėtasis ozas – pylimas „Velnio kelias“ su mitologiniais akmenimis viršuje, vedantis į Laumakius.
Šis Kipšų – Laumakių ozas vedė per Laumakių pelkynus, netoliese buvusius Vizdergių senkapius ir pilkapyną. Deja, dauguma šių kalvų jau gerokai apardyta ar net visai sunaikinta. Tačiau kai kurias vietas dar galima rasti.
Taigi, dabartinio „Laumės dvaro“ kaimynystėje driekiasi prosenovinis mitinis kelias, vedantis per šventvietes (į jas, po jomis ar virš jų): tai Velnio takas, vedęs tarp Kipškalnio ir Laumių balų, kurio ašį iki šiol laiko ypatingi akmenys – Velnio širdis ir Laumės akmuo.

Bendrai, „Laumės dvaro“ žemėse ir gretimose apylinkėse – daugybė didelių akmenų.
Ledynmečio atvilktus pavienius didžiulius riedulius žemaičiai vadina kūliais ir dažniausiai sieja su laumėmis, apipina legendomis ir padavimais. Pasakojama, kad laumės ant kūlių naktimis skalbdavusios rūbus. Todėl tėvai drausdavo vaikams eiti maudytis ar žvejoti į upę prie tokių akmenų, kad laumės nepagriebtų ar neapmainytų. Daugumos akmenų paviršiuje esama įvairių duobučių, kurias žmonės laiko laumių pėdomis. Sena, jau kiek apžėlusi kūlgrinda, – tai kelias per pelkę, grįstas akmenimis (kūliais), – ir šiandien tebeveda per raistus tiesiai nuo „Laumės dvaro“ link Ventos ir Laumakių viensėdžio.
Tad pabaigai – dar viena „akmenuota“ sakmė:
„Pasaulio pradžioje pagrindinė velnių užduotis buvo nešioti akmenis. Kai Dievas sutvėrė žemę, tai buvo visur tik vieni akmenys. Tada Dievas pasišaukė velnius, liepė tuos akmenis surinkt ir nunešt mariosna. Tai tie velniukai juos ir rinko. Nelabieji pamėgo akmenis nešioti, o kad daugiau tilptų, kartais net maišan prisikraudavo. Tik su viena sąlyga – nešioti akmenis velniai gali naktimis, iki kol gaidžiai užgieda.“
Ką gi, būtent pragydę gaidžiai sutrukdė velnio ir laumės jungtuves netoli „Laumės dvaro“. Ten dabar stūksantys Laumės ir Velnio akmenys mena graudžią šių dviejų mitologinių būtybių meilę.
Na o greta Ambraziejų „Laumės dvaro“ esantis paslaptingas akmenynas galbūt ir atsirado, gaidžiui nelaiku užgiedojus ir kuriam nors sprunkančiam kipšui akmenų prikimštą maišą pametus.